Orchidėjų paieškos Kuboje
Vieną ne visai saulėtą ir dar vėsų balandžio rytą išsiruošėme į suplanuotą kelionę – už maždaug 9000 kilometrų esančią egzotiškąją Kubą. Turėdami labai kuklios informacijos iš jau keliavusiųjų, ryžomės ją patikrinti patys, suplanuodami išvyką savarankiškai be „all included“ viešbučių ir tupėjimo „rezervatuose“ su baseinais. Norėjosi pamatyti tikrąją šalį – tiksliau – tikrąją Havaną.
Pirmieji nuotykiai prasidėjo dar orouoste, kai su savo vienu kukliu lagaminu paskendome bagažą registruojančiųjų eilėje. Aplink išsirikiavę garsiakalbiai ir ne itin kultūringi pietiečiai į „Cuba, Habana“ skrydį registravo didžiausius televizorius, baldų komplektus, dešimtis žmogaus dydžio lagaminų. Nerimavome, kad bagažas ne tik netilps į lėktuvą, bet ir Atlantą su tokiu kiekiu vargu perskrisime.
Tikslą po dešimties valandų pasiekėme. Ir nuo pat pirmųjų minučių visą kelionės laiką lydėjo chaosas, iššūkiai ir netikėtumai. Pavyzdžiui, atvykus į nakvynės vietą paaiškėjo, kad jos neturime, o pagaliau laikinai išsprendus problemą ir sulaukus iškviesto nelegalaus „taksi“ su neužsidarančiomis durelėmis, „numirusia“ pavarų perjungimo dėže ir gęstančiu varikliu kiekvieną kartą paspaudus stabdžio pedalą supratome, jog nuotykiai tik prasideda!
Jau kitą rytą išėjus pasižvalgyti apylinkėse mus pasitiko kaitri saulė, stiprus vėjas, nykios aikštės su vienodais paminklais bei įkyrūs vietiniai, o įkišus nosį į senamiestį, šį spalvingą kokteilį papildė nemalonus tvaikas, vietinė muzika „pro šalį“ bei dar įkyresni vietiniai prekeiviai.
Be visų laukiančių nuotykių mane, aišku, domino gamta. Pirmiausia akys krypo į pilkšvą, saulės įšdegintą žolę, su kaktusų salelėmis (tiksliau – „sąvartynais“) properšose. Dėmesį kaustė ne vieną šimtą metų skaičiuojantys belapiai sausuoliai, kurių niekas nenukirto ir tikriausiai nenukirs kol patys neišgrius. Liūdnoki vaizdai pynėsi su įspūdingais, tačiau kažkas toje gamtoje buvo ne taip. Antrąją viešnagės dieną pagaliau išsiaiškinome, kad žolėje nėra gyvybės: nei vieno vabaliuko, skruzdėlės. Ore neskraido nei musės, nei paukščiai.. Labai trūko to Lietuvoje įprasto žalumos „murmesio“.
Žingsniuojant link žaliosios zonos senamiestyje, dėmesį atkreipė įspūdingo dydžio Tabebuia serratifolia medis. Kuo jau kuo, bet šimtmečius skaičiuojančiu gamtos paminklu Kuboje būtų galima skelbti bent kas penktą medį. Paėjėjus dar kelis kvartalus savo šakas per tvorą lenkė Jacaranda genčiai priklausantis medis alyvų spalvos žiedais. Jų čia pastebimai daug ir ne tik violetiniai žydinčių. Užvertusi galvą į medžius vis dairiausi orchidėjų, tačiau jos taip greitai, kaip aš norėjau, nepasirodė.
Nuvykus į Casa Blanca mus pasitiko šiek tiek tvarkos: suremontuoti namai, nemažas karo muziejus su nupjauta žolyte, postuose budinčiais kareiviais bei visai padoriais eksponatais. Aplink kur ne kur matėsi skurdžios ir bent minimaliai prižiūrimos augalų ekspozicijos. Pasidomėjus šiuo rajonu paaiškėjo, kad jau 1763 metais čia gyveno jūrininkai, karo inžinieriai ir prekybinius laivus remontuojantys darbininkai, įkurta keletas dirbtuvių. Praėjus keletai amžių, ši vieta išliko aktyvesniu centru, kuriame be minėto muziejaus yra keletas įmonių buveinių, turistų traukos centras – Castillo del Morro – gynybinė tvirtovė su švyturiu, taip pat nedideli, privatūs nuomojami būstai turistams. Žaliosiose zonose svyra Canafistula žiedų kekės, kažkuo primenančios Dendrobium genties atstovų žiedynus. Ne mažesnį įspūdį paliko medžiai, kuriuos pavadinome tiesiog „pupmedžiais“. Jų garsus šnarėjimas vėjyje unikalus. Pasidomėjus paaiškėjo, kad tai Albizia lebbeck – gan didelėje teritorijoje tropikuose augantys medžiai, su stirpiai išreikštu ramybės periodu…
Deja, ir šiame rajone orchidėjų aptikti nepavyko. Vilties teikė Casa Blancoje esantis senovinis traukinys, kuriuo galima nuvažiuoti į Havanos priemiesčius. Na, priemiestis šiuo atveju labai skambiai ir pretenzingai pavadinta, kadangi jau už keliolikos metrų nuo stoties abu traukinio šonus braukė ant medžių virstančių džiunglynų šakos, o apylinkių vaizdus ir tarpines stoteles geriau pamatyti nuotraukose, nes tai – sunkiai aprašoma… laukymėse ganosi liesi gyvūnai, boluoja saulės iškepinta žolė, aplaužytos palmės; iš džiunglių ir pašiūrių kur ne kur kyšo susivėlę galvos, žmonės stotelėje iš traukinio išlipa į niekur, ateina į jį taip pat iš niekur… o traukinyje pramogauja garsiai klausydami muzikos ir kaišiodami galvas, rankas pro langus, bandant spėti įtraukti iki trinktels šaka.
Kaip supratote, šiame apleistame džiunglyne orchidėjų neįžiūrėjau. Viltis rasti ką nors iš šios genties atstovų Kuboje buvo beblėstanti, kadangi liko tik išgirtasis, į pasaulio TOP10 patenkantis Varadero paplūdimys. Nuvykome į jį. Gražiausia ką matėme – paplūdimio nuotraukoje, kuria dalinuosi ir su jumis. Bandant patekti į jį, kojas badė neįsivaizduojami kiekiai varnalėšų, smėlis susimaišęs su jomis ir stiklais bei šiukšlėmis, bangos pakrantėje tokios stiprios, kad įbridus iki čiurnų kojas aptaško dumblu iki kelių, na o besimaudantys vos keli, nes Atlanto vanduo toks vėsus kaip Baltijos jūroje. Apie persirengimo kabinas ir kitus patogumus tik pasvajoti… Nusivylę vienu iš „gražiausių“ paplūdimių pasaulyje, ėjome link parko į pavėsį ir rezgėme planus kaip grįžti į Havaną anksčiau. Ir štai čia, kur nesitikėjau, akys užkliuvo už medžius apraizgiusių Cattleya genties atstovių! Nežydinčių. Sunku pasakyti, kokias konkrečias orchidėjų rūšis radau, tačiau jų vienoje vietoje tikrai ne viena. Pasidomėjus apie Kuboje augančias šios genties atstoves, rasta informacija kukli. Yra aišku, kad šioje saloje randama apie 300 rūšių orchidėjų, iš kurių beveik visos yra sparčiai nykstančios dėl intensyvaus medžių kirtimo ir klimato pokyčių. Daugumos rūšių augimvietės yra pietinėje / pietrytinėje salos dalyse, skalaujamose Karibų jūros, o ne šaltojo Atlanto vandenyno.
? 
Turbūt jau supratote, kad augalų auginimo ant palangės kultūros Havanoje nėra. Retai kur matėsi bent kiek sutvarkyti žali plotai, tuo labiau – tikslingai apsodinti. Kiek teko domėtis, orchidėjų augintojų Kuboje yra, parodos taip pat rengiamos, tik jų tikslas ne pasidžiaugti „ką mes turime“, „kas pražydo“, o „kaip saugoti nuo išnykimo“..
Tikiuosi, kas nors kada nors aplankysite Kubą. Būtų įdomu išgirsti nuotykius iš orchidėjų ieškotojų pietinėje šios egzotiškos salos dalyje.
P.s. Liko nepaminėta, kad norint ją pamatyti tokią, apie kokią rašoma internete, tikrai pamatysite, tik reikia turėti dideles pinigines, pilnas pinigų, o realybė šiandien stipriai skiriasi nuo reklaminės. Dar pageidautina mokėti ispaniškai, nes angliškai kalbančių sutikome vos kelis, ir būti abejingiems tiesiog klestinčiai nepagarbai turistui.
P.p.s. cigarų kubiečiai nerūko, jie skirti turistams